| Vakarų šalių farmacija |
Farmacija vienuolynuose
Plintant krikščionybei medicinos praktiką ir farmaciją perėmė vienuolynai. Religinės bendrijos Vakarų Europoje rūpinosi, kad po Vakarų Romos karalystės žlugimo Antikos idėjos nebūtų prarastos. Pietų Italijoje Aurelijus Cassiodorus (apie 490-583 m.) pagal Sirijos ir Aleksandrijos mokyklų pavyzdį įkūrė akademiją, kurioje vienuoliai mokėsi Dioskorido, Hipokrato ir Galeno. Jose taip pat mokė "Žolių savybių ir vaistų gaminimo".
Didelis vienuolynų indėlis į medicinos ir farmacijos istorijas buvo į lotynų kalbą išverstos graikų ir arabų medicininės knygos. Vėl ir vėl padauginami, sistematiškai perrašinėjami darbai išliko būsimoms kartoms.
Sodininkystės gelbėjimas
Švento Benedikto fon Nursia (apie 480-560 m.) 523 m. įkurtas benediktinų ordinas išgelbėjo romėnų sodininkystę. Centrinėje Europoje nebuvo sodų. Vienuoliai po Vakarų Romos imperijos žlugimo iš Italijos atsivežė naudingus vaistinius augalus. Vėliau vaistininkai patys perėmė sodų tradicijas ir pradėjo auginti vaistinius augalus savo soduose.
Melfio konstitucija
Susikūrus vaistininko profesijai tapo reikalingi su vaistinės veikla susiję įstatyminiai potvarkiai. Pirmasis toks potvarkis (Constitutiones von Melfi) buvo paskelbtas Sicilijos karalystėje XIIIa. Frydricho II fon Hohenstaufeno. Jis vaistinės veikloje nustatė esminius dalykus:
Vaistinių ir vaistų gaminimo priežiūrą gali atlikti tik akademinio išsilavinimo ir valstybės atestuoti gydytojai.
Gydytojui draudžiama turėti nuosavą vaistinę.
Draudžiamas tarp gydytojų ir vaistininkų prekybinis bendradarbiavimas.
Vaistininkas yra įsipareigojęs dirbti pagal gydytojo nurodymus.
Oficialiai reguliuojamos vaistų kainos.
Tam tikrose vietose be valstybės leidimo apribotas vaistinių steigimas.
Melfio konstitucija galiojo tik Sicilijos karalystėje, tačiau ji turėjo didelę įtaką visos Europos medicinos ir vaistų prekybos vystymuisi.
|
|
|
2024 gruodžio 26 d., ketvirtadienis 
