| Arabų medicina |
Bizantija
Tuo metu, kai 476 m. žlugo Vakarų Romos kultūra, graikų-romėnų medicinos žinių palikimą perėmė, saugojo ir praplėtė arabai. Bizantijoje tęsėsi tolimesnė medicinos pažanga. Medicininių knygų autoriai turėjo medicinos žinių iš senų tekstų ir didelį empirinį patyrimą su medikamentais. Arabų gydytojai atrado naujas vaistines žaliavas ir vaistų vartojimo formas.
Pirmoji vaistinė
Arabiškų vaistų sudėtyje buvo iki 100 vaistinių medžiagų, jų gamyba reikalavo išsamaus supratimo, patyrimo ir labai daug laiko. Tam prireikė darbo pasidalijimo tarp gydytojų ir vaistų gamintojų - atsirado vaistininko profesija. Pimoji vaistinė įkurta apie 800 m. Bagdade. Vaistų asortimentas pasipildė plintant islamo religijai nuo Indijos iki Kinijos ir Indonezijos.
Avicena (973/980 - 1037m.)
Filosofas ir gydytojas Ibn Sina, lotyniškai Avicena, XI a. parašė Canon medicinae, Quanun fi Tibb, kuris apėmė visas to laikmečio gydymo žinias. Šis veikalas susideda is penkių tomų, iš kurių du skirti farmacinėms temoms, pvz, vaistų ruošimui. Farmacijos istorijai reikšminga idėja piliules dengti plonytėliu sidabro ar aukso sluoksniu. Ši praktika išliko iki XX a.
XIII a. Kanonas išverstas į lotynų kalbą. Kartu su spaustuvės vystymusi XV a. plito ir Avicenos įtaka po visą Europą. Jo darbas buvo lyginamas su Hipokrato ir Galeno darbais ir juo iki XVIII a. rėmėsi kiekviena farmakopėja ir kiekviena Materia medica.
Arabų medicinos nuopelnai
Įsisteigus bibliotekoms, aukštosioms mokykloms ir ligoninėms, arabų medicina taip pat pradėjo vystytis energingiau. Tačiau su laiku sustingus moksliniams darbams, farmacija nebesivystė. Vis dėl to ji buvo labiau pažengusi nei pati arabų medicina. Arabai buvo labai išvystę distiliavimo procesą, kurį vėliau perėmė Europa.
|
|
|
2024 gruodžio 26 d., ketvirtadienis 
